·         esant deficitui iškyla produkcijos paskirstymo problema. Paprastai šį klausimą sprendžia vyriausybė nustatydama privilegijas ir pan. (pvz., talonai);

·         toks deficitas skatina juodosios rinkos atsiradimą.

Minimalios kainos paprastai nustatomos darbui ir žemės ūkio produktams (pvz., vyriausybė nustato minimalų darbo užmokestį):

Pasiūlos apimtis yra didesnė nei paklausos. Atsiranda perteklius (nedarbas). Nedarbo lygis priklauso nuo pasiūlos ir paklausos elastingumo. Jei pasiūla ir paklausa labiau elastinga – nedarbas didesnis, jei neelastinga – mažesnis.

8. Geometriniai elastingumo skaičiavimo metodai

1.        Turime surasti susikirtimo taškus B ir C. Elastingumas taške A (AB – atstumas):

2.        Turime žinoti P ir Pmax:

3.       
Turime surasti susikirtimo tašką Qpr, tada elastingumas taške Q bus:

Vartotojo elgsena

1.        Poreikiai ir naudingumas

2.        Bendrasis ir ribinis naudingumas

3.        Vartotojo pusiausvyra

4.        Ribinis naudingumas ir paklausos dėsnis

5.        Kardinalus ir ordinarus naudingumas

6.        Vartotojo prioritetai (preferencijos) ir indiferentiškumo kreivės

7.        Biudžetinis apribojimas ir biudžetinė tiesė

8.        Vartotojo pusiausvyros analizė ir vaizdavimas indiferentiškumo kreivių metodu

1. Poreikiai ir naudingumas

Svarbiausias rinkos subjektas yra vartotojas. Vartotojo elgseną rinkoje aiškina ribinio naudingumo ir indiferentiškumo teorijos.

Ribinio naudingumo teorija labiausiai išvystyta austrų mokyklos ir matematinės mokyklos atstovų darbuose: Karlo Menger (1870-1921), Friedrich Wieser, Bohm-Bahwerk, William Jevons (1835-1882), Leon Walras.

Ribinio naudingumo teorijos atstovai panaudojo vokiečių ekonomisto Herman Gossen (1810-4858) dėsnius:

·         vartojimo procese kiekvieno naujo gėrybių vieneto subjektyvinė vertė mažėja;

·         individas, vartodamas įvairias gėrybes, stengiasi taip jas suderinti, kad kiekvienos vartojamos gėrybės ribinis naudingumas būtų lygus.

 Žmogaus elgseną ekonomikoje nulemia jo poreikiai ir jų patenkinimo prioritetai (preferencijos). Prekės ar paslaugos vartojimo teikiamas pasitenkinimas vadinamas naudingumu. Naudingumo teorija remiasi tam tikromis prielaidomis:

·         vartotojas turi ribotą pinigų kiekį;

·         vartotojas laisvai pasirenka pinigų išleidimo būdą, t.y. kokioms prekėms išleisti pinigus, kad gauti maksimalų naudingumą. Didesnis ar mažesnis naudingumo lygis nėra būdingas pačiai prekei: vienam žmogui naudinga prekė gali būti visai nenaudinga kitam. Naudingumas turi subjektyvų pobūdį.

2. Bendrasis ir ribinis naudingumas

Tam tikros prekės teikiamas naudingumas priklauso nuo suvartoto prekės kiekio. Todėl skiriamas bendrasis ir ribinis naudingumas.

Bendrasis naudingumas – tai tam tikro suvartoto prekių kiekio teikiamas pasitenkinimas vartotojui.

Ribinis (papildomas) naudingumas – tai pasitenkinimo padidėjimas, kurį gauna vartotojas suvartodamas vieną papildomą tos prekės ar paslaugos vienetą.

Didinant vienos prekės vartojimą tam tikru laikotarpiu bendras vartotojo gaunamas naudingumas didėja, tačiau ribinis naudingumas mažėja. Taip yra todėl, kad kiekvieno papildomo vieneto teikiamas naudingumas yra vis mažesnis (kuo daugiau žmogus turi, tuo mažiau jis vertina papildomą prekės vienetą). Šią priklausomybę išreiškia mažėjančio ribinio naudingumo dėsnis:

Prekės ar paslaugos ribinis naudingumas mažėja, kai didėja tos prekės ar paslaugos vienetų suvartojimas.

Pvz.: