Substitucijos efektas. Mes turim pirkti daugiau prekės A vienetų, nes ji santykinai pigesnė (pajamoms nekintant). Hikso modelis teigia, kad biudžetinė linija slenka apie pradinę indiferentiškumo kreivę. Turime naują tašką. MN atspindi faktą, kad pirkėjas gali pirkti prekių rinkinį, kuris jam teikia tokį patį naudingumą (E2 toje pačioje indiferentiškumo kreivėje).

Pajamų efektas. Pajamos padidėja. Todėl vartotojas gali pirkti daugiau ir A prekės, ir B ( taškas E3). Apimtis pakinta nuo QA1®QA2.

Sluckio: pinigų perkamoji galia nekinta.

Kai pajamų efektas neigiamas – jei prekė blogesnės kokybės, pajamų padidėjimas gali sukelti paklausos sumažėjimą.

Taip pat ir su gifeno prekėmis. (XIX a. Gifenas pastebėjo, kad didėjant kviečių, taip pat duonos kainai, duonos paklausa nesumažėjo, bet padidėjo.) Prekės, kurių paklausa padidėjus kainai, nesumažėja arba net padidėja, vadinamos gifeno prekėmis.

Engelio kreivė: kaip keičiasi paklausa, kintant pajamoms (didėjant).

Keičiasi A kiekis (mažėja) –                                                   Pajamos didėja, kiekis išlieka tas pats (pvz., muilas).

ji blogesnės kokybės prekė.

Pajamų vartojimo linijos:

·        
normalios ir kasdieninio vartojimo prekės

·        
geros kokybės, prabangos prekės (?)

·        
komplementarios prekės

·         prekės substitutai. Šiuo atveju pirksime prekę A.   Engelio kreivė:

Kainų vartojimo linija, kai keičiasi paklausa pasikeitus kainai (pajamos stabilios):

Firma ir produkcijos kaštai

1.             Verslo organizavimo formos

2.             Kaštai kaip išlaidos ir kaip prarastos galimybės. Normalus ir ekonominis pelnas

3.             Gamybos funkcija

4.             Trumpo laikotarpio kaštai ir mažėjančio rezultatyvumo dėsnis

5.             Ilgo laikotarpio kaštai:

ü            gamybos veiksnių pakeičiamumas;

ü            izokostas;

ü            Kobo – Duglaso funkcija;

ü            augantis rezultatyvumas didėjant gamybos mastams ir šio augimo veiksniai;

ü            ilgo ir trumpo laikotarpių kaštų ryšys. Masto ekonomija ir disekonomija.

(Vannacot’as. VIII ir IX skyriai)

1. Verslo organizavimo formos

Firmos susideda iš įmonių. Skiriamos trys pagrindinės ūkinės veiklos organizavimo formos:

1.        Privačios (individualios) firmos –

tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybė priklauso vienam asmeniui. Privalumai:

·         paprasčiausia, nesudėtinga forma;

·         savininkas pats sprendžia, ką, kaip, kam, kada gaminti ir pan. (savininkas – nepriklausomas asmuo). Savininkui priklauso visos verslo pajamos;

·         savininko pajamos apmokestinamos tik vieną kartą.

Trūkumai:

·         labai ribotos galimybės plėsti firmos kapitalą (savininkai turi mokėti aukštesnes palūkanas nei korporacijos);

·         vienam asmeniui labai sunku valdyti įmonės veiklą;

·         privačios firmos savininkas visu savo turtu atsako už firmos skolas;

2.        Partnerinės firmos (ūkinės bendrijos) –

tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybę sudaro atskirų savininkų kapitalai. Privalumai:

·         kapitalai yra jungtiniai (didesnės finansinės galimybės  palyginus su privačiomis įmonėmis);

·         partnerinė firma atleidžiama nuo dvigubų mokesčių.

Trūkumai:

·         sudėtingas kolektyvinis problemų sprendimas (visų savininkų nuomonės nagrinėjamu klausimu turi sutapti);

·         savininkai atsako visu savo turtu už firmos skolas. Be to, kiekvienas partneris atsako už kitų partnerių įsipareigojimus bei įsiskolinimus;

·         ribotos finansinės galimybės;

3.        Akcinės bendrovės (taip pat ir uždarosios akcinės bendrovės)(korporacijos) –

tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybė priklauso akcininkams, priimantiems svarbiausius nuosavybės disponavimo sprendimus, tačiau neatsakantiems savo turtu už firmos skolas. Ją valdo samdomi valdytojai. Trūkumai:

·         korporacijos pajamos apmokestinamos du kartus: pirmasis mokestis mokamas nuo korporacijos pajamų (pelno mokestis), antrasis – nuo akcininkų pajamų, t.y. apmokestinami dividendai, kuriuos teikia akcijos;

·         sudėtingas korporacijos valdymas.

Privalumai:

·         ribota atsakomybė už galutinius firmos ūkinės veiklos rezultatus: akcinė bendrovė už savo veiklą faktiškai atsako pati, bet jei ji bankrutuoja, prarandamos tik akcijos, o ne turtas (kontrolinis akcijų paketas - 10% akcijų). Tai tam tikra apsaugos priemonė.

Korporacijos finansinėms problemoms spręsti gali leisti akcijas ir obligacijas;

·         pelno akumuliavimas;

·         akcijos būna:

 paprastosios –

tai vertybiniai popieriai, kuriais pažyma korporacijos bendrosios nuosavybės dalis ir teikiantys jų savininkams turtines (dividendai) ir neturtines (galimybė balsuoti akcininkų susirinkime) teises. Jų savininkams dividendai išmokami atsiskaičius su obligacijų ir privilegijuotųjų akcijų savininkais;

privilegijuotosios –

tai akcijų rūšis, kurioms dividendai išmokami pirmumo tvarka paprastųjų akcijų atžvilgiu ir dividendas paprastai yra iš anksto nustatytas (dydis fiksuotas). Jų savininkai neturi balsavimo teisės.

Obligacija – tai vertybinius popierius, kurio savininkui įsipareigojama mokėti nustatyto dydžio palūkanas, o atėjus nustatytai datai – grąžinti už obligaciją sumokėtus pinigus. Obligacija – tai visų pirma įsiskolinimas (pinigai grąžinami). Už akcijas pinigų negrąžina.

Vidinis finansavimas susidaro sumuojant investicijas iš amortizacinių atskaitymų fondo ir jos daromos nepaskirstyto pelno sąskaita (akumuliuojamas pelnas).

Страницы: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33