• Главная
• Биология и химия
• Иностранные языки и языкознание
• История и исторические личности
• Коммуникации связь цифровые приборы и радиоэлектроника
• Краеведение и этнография
• Кулинария и продукты питания
• Маркетинг реклама и торговля
• Мировая экономика МЭО
• Не Российское законодательство
• Немецкий
• Неопределено
• Нотариат
• Общениеэтика семья брак
• Основы права
• Охрана окружающей среды экология
• Философия
• Финансовое право
• Финансовый менеджмент финансовая математика
• Финансы деньги кредит
• Французский
• Хозяйственное право
• Цифровые устройства
• Этика эстетика
• Блог
• Карта сайта

Mikroekonomika

Pusiausvyra nustatoma taške A. Darbo užmokestis – wM. Kiekis lygus LM. L1 ir w1 būtų monopolija prekių ir paslaugų rinkoje ir konkurencija darbo rinkoje.

Monopsonija pasisavina MRPL dalį, kuri lygi Sw2ABwM. Dar mažesnis darbo užmokestis ir užimtumas.

4.3 Monopolinė darbo rinka

Kai yra darbo sąjungos, kurios sudaro kolektyvines sutartis su darbdaviais ir įgyja monopolinę galią darbo rinkoje. Jos paprastai organizuojasi arba kaip profesinės sąjungos, arba kaip šakos sąjungos. Darbo sąjungų derybų su darbdaviais (jų atstovais) procesas vadinamas kolektyvinėmis derybomis. Jų dėka sudaroma kolektyvinė darbo sutartis tam tikram laikotarpiui. Joje numatomas darbo užmokesčio lygis, jo indeksavimas, atsižvelgiant į darbo našumo didėjimą bei infliacijos tempus, darbo laiko trukmė, darbo sąlygos ir pan. Tokiu atveju, parduodant darbo paslaugas darbo sąjungos įgyja monopolinę galią: gali kontroliuoti darbo užmokestį ir užimtumą.

SL rodo, kokį darbo kiekį siūlytų profsąjungos nariai, jeigu profsąjungos neturėtų monopolinės galios. DL rodo paklausą be monopsoninės galios, tai bendra konkuruojančių darbo rinkoje firmų paklausa.

Darbo sąjungos, kaip darbo paslaugų pardavėjas – monopolistas, maksimizuoja darbo užmokesčio lygį, o kartu ir rentą (r), jei pasirinks darbo užmokestį bei užimtumą pagal tašką M, kur darbo sąjungų ribinių pajamų kreivė susikerta su pasiūlos kreive. Darbo sąjungų MR4 yra darbo užmokesčio fondo pokytis padidėjus dirbančiųjų skaičiui vienu vienetu. Dažnai darbo sąjungos gali siekti maksimizuoti bendrą darbo užmokesčio fondą (MR4 (DE = 1) = 0 Þ darbo užmokesčio fondas didžiausias = SOw2BL2). Išimtiniais atvejais, kai darbo sąjungų dalis narių yra bedarbiai, jos gali siekti, kad užimtumas būtų nemažesnis, kaip konkurencinėje darbo rinkoje (wC, L0).

4.4 Abipusė monopolija

Tai kraštutinė darbo rinkos struktūra, kai vienintelis darbo pardavėjas (darbo sąjunga)  susiduria su vieninteliu darbo pirkėju.

Kraštutiniai darbo užmokesčio lygiai w1 ir w5. w1 bandytų nustatyti darbo sąjungos, w5 – monopsonija.

Realus darbo užmokestis priklausys nuo to, kas turi rinkos galią. Darbo sąjunga nustatys L1 pagal M tašką ir w1. Monopsonija: L2, w5. Taške E (darbo sąjunga) maksimalus darbo užmokestis. Jei nori padidinti darbo kiekį, pasirinks L4 ir w4 (priklausomai nuo darbo sąjungos tikslų).

5.       Darbo užmokesčio reguliavimas

Konkurencija

Jei nėra darbo sąjungų, darbuotojai negali reguliuoti kainos. Darbo paklausa mažėja, todėl mažėja ir darbo užmokestis. Todėl vyriausybė nustato minimalų darbo užmokestį, kuris yra aukštesnis nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis.

Tarkime, sumažėja nekvalifikuoto darbo paklausa (D1 ® D2). Jei vyriausybė nesikištų, tai darbo užmokestis būtų w0. Tačiau vyriausybė nustato darbo užmokestį w1 Þ darbo paklausos apimtis sumažėja. Susidaro nedarbas, jo dydis: L2-L1. Jei vyriausybė nesikištų, nedarbas būtų: L2 – L0. Dalies darbuotojų nauda padidės, o dalies sumažės. L1 darbuotojų laimėjimas – plotas 1. Tačiau jei vyriausybė nesikištų tarp L0 ir L1 nuostolis: plotas 2 + plotas 3.

Monopsonija

Monopsonija pasirenka wM ir LM. Vyriausybė nustato wC. Darbo užmokestis didėja, todėl didėja ir darbuotojų skaičius. 1 + 2 + 3 – darbo užmokesčio apimties laimėjimas. Didėjant darbo užmokesčiui, monopsonija perka daugiau darbo. Ji darbo užmokestį gali padidinti, nes yra didelis skirtumas tarp ribinio pajamų produkto ir darbo užmokesčio. Atitinkamai padidės darbo pasiūla.

                  M

Palūkanos, renta ir pelnas

Palūkanas atneša skolinamasis kapitalas. Rinka, kurioje vyksta skolinimas (susitinka paskolų tiekėjai su tais, kuriems reikalingas finansinis kapitalas ūkinei veiklai organizuoti ar plėsti) yra vadinama skolinamojo kapitalo (kreditų) rinka. Pinigai firmoms gali būti skolinami 2 būdais:

·         perkant firmos obligacijas;

·         skolinant pinigus bankui, kuris savo ruožtu skolina juos firmoms.

Kita kapitalo teikiama pajamų forma yra pelnas. Jį gauna realaus kapitalo savininkai, betarpiškai dalyvaujantys ūkinėje veikloje. Pelnas – atlyginimas už verslumą.

Renta – tai žemės ir natūralių išteklių savininkų pajamos.

(Pelnas ir renta savarankiškai):

1.       Žemės ir natūralių išteklių rinka

2.       Gryna ekonominė renta. Jos kapitalizacija

3.       Rentos teorija ir žemės mokestis (kuo didesnė renta, tuo didesnė kaina)

4.       Kitų gamybos veiksnių ekonominė renta

5.       Verslumas ir pelnas

Ekonomikos teorijoje rentos sąvoka nagrinėjama plačiąja ir siaurąja prasme. Pvz., gamybos veiksnių rinkoje ekonominė renta – skirtumas tarp gamybos veiksnio rinkos kainos ir minimalios sumos, kuri turi būti išleista perkant šį gamybos veiksnį.

Ekonominė renta – tai gamybos veiksnio teikiamų pajamų ir jo reprodukcijos sąnaudų skirtumas, susidarantis visuomet, kai gamybos veiksnio pajamos viršija sąnaudas, būtinas tolesniam jo funkcionavimui.

Siaurąja prasme: ekonominė renta – tai žemės, kaip gamybos veiksnio, renta. Ekonominė renta šiuo atveju atsiranda todėl, kad žemės ir natūralių išteklių pasiūla yra absoliučiai ribota.

1.       Palūkanos, kaip skolinamojo kapitalo pajamos

Palūkanos yra mokėjimas už naudojimąsi skolintu kapitalu. Palūkanų sumos ir paskolos santykis, išreikštas procentais, vadinamas palūkanų norma. Pvz.,    432                 2880

1880                       12000 – procentas vienodas, vienoda palūkanų norma (15%).

Skiriamos nominalios ir realios palūkanos. Nominalios palūkanos – faktiškai sumokėta palūkanų suma (atitinkamai skaičiuojama palūkanų norma): i. Reali palūkanų norma skaičiuojama eliminuojant infliacijos koeficientą: r.

r = i - p  (p - infliacijos koeficientas)

i = r + p  - Irvingo Fišerio lygybė

Infliacija mažina pinigų perkamąją galią, todėl visi finansiniai sprendimai remiasi ne nominaliomis, o realiomis palūkanomis.

Pagal skaičiavimo būdą skiriamos paprastosios ir sudėtinės palūkanos. Paprastosios palūkanos skaičiuojamos vieną kartą per skolinimo laikotarpį, sudėtinės  - per laikotarpio dalis. Kol kas daroma prielaida, kad i = r, p = 0.

Palūkanos mokamos dėl žmonių laiko preferencijos. Kiekvienas žmogus teikia pirmenybę dabartiniam vartojimui. Pastarasis gali būti sumažintas tik tuo atveju, jei už tai būtų kompensuota.

Prielaidos: individas gauna vienkartines pajamas ir 2 metų bėgyje jis negaus jokių einamųjų pajamų. Jis turi vienkartines pajamas (100 tūkst. Lt) dvejiems metams:

I1 – jei negalėtų pinigų paskolinti. Jei gali paskolinti: i1 = 10%, C2 = =110. Jei sumažina C1 (dabartinį vartojimą) iki 40 ir skolina 60 tūkst., antrais metais gali išleisti 66 tūkst. i2 = 20%, C1 = 34 tūkst., skolina 66 tūkst., jo išlaidos kitais metais: 66 + 20% = 79.2. i3 = 30%, ar mažintų C1 šis asmuo? Galimas toks variantas, kad C1 = 40, skolina 60%, gauna 78 arba C1 = 34. Jeigu sujungsime šiuos taškus, gausime atskiro individo kreditinių lėšų pasiūlos kreivę:

Šiuo atveju pinigų rinkoje veikia ribinės substitucijos normos (MRS) dėsnis. Laiko preferencijų ribinė norma: MRTP = MRST = DC2/DC1 – indiferentiškumo kreivės nuolydis. Biudžetinės tiesės nuolydis: S = 1 + +i.

Rinkos skolinamųjų lėšų pasiūlos kreivė

Страницы: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33