Firma tobulos konkurencijos rinkoje maksimizuos pelną, kai
santykiai bus lygūs vienetui:
Jei prekių ir paslaugų rinka – netobulos konkurencijos
rinka:
Firmos pelną maksimizuoja toks gamybos veiksnių
derinys, kuriam esant kiekvieno gamybos veiksnio ribinio pajamų produkto
santykiai su jų kainomis yra lygūs vienetui.
6.2. Optimalus gamybos veiksnių derinimas, kai gamybos
veiksniai perkami netobulos konkurencijos rinkose
Didėjant gamybos veiksnių kiekiui,
jų kaina didėja: MCF > P. Tai reiškia, kad papildomo gamybos
veiksnio vieneto ribiniai kaštai (MCF) didesni už jų kainą:
MCFL
> w
MCFK
> r.
Mažiausių kaštų taisyklė, kai gamybos
veiksniai perkami netobulos konkurencijos rinkoje:
1.
Prekių rinka – tobulos konkurencijos rinka, bet gamybos
veiksnius perka netobulos konkurencijos rinkoje:
2.
Firma – netobulos konkurencijos prekių ir paslaugų
rinkoje, perka gamybos veiksnius netobulos konkurencijos rinkoje:
Darbo užmokestis, jo veiksniai, darbo rinkos
struktūros ir sąjungos
1.
Individualaus ir visuminio darbo pasiūla
2.
Darbo užmokesčio esmė
(savarankiškai):
1) nominalusis ir realusis darbo užmokestis;
2) darbo užmokestis kaip darbo kaina;
3) realus darbo užmokestis ir darbo našumas.
3.
(savarankiškai) Darbo užmokesčio
diferenciacija ir veiksniai (kvalifikacija, darbo sąlygos,
atsakomybė, monopolizacija)
4.
Darbo rinkos struktūros:
4.1.
konkurencinė darbo rinka
4.2. monopsonija
4.3. monopolija
4.4. abipusė
monopolija
5.
Darbo užmokesčio reguliavimas
Darbo užmokestis sudaro iki 70%
nacionalinių pajamų. Nominalusis darbo užmokestis – piniginis,
realusis (w/P) – prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima
nusipirkti už nominalų darbo užmokestį. Darbo užmokesčio
kitimui turi poveikį infliacija.
1. Individualaus ir visuminio darbo pasiūla
Darbo pasiūla priklauso nuo:
1)
Esminio skirtumo tarp individualaus darbo
pasiūlos ir visuminio darbo pasiūlos. Jei visuminio darbo
pasiūlą daugiausiai lemia civilinės darbo jėgos
skaičius šalyje, tai individualaus darbo pasiūlą lemia
realusis darbo užmokestis. Kainų lygis nekinta.
2)
Visuminio darbo pasiūla yra įvairių
profesijų, skirtingo išsilavinimo ir kvalifikacijos, skirtingų
sugebėjimų darbo pasiūla. Todėl skiriama aukščiausios
kvalifikacijos darbo pasiūla ir t.t.
3)
Skirtingi individai skirtingai vertina tokias
gėrybes, kaip pajamos, už kurias perkamos prekės ir paslaugos,
ir laisvalaikį. Todėl turime skirti individualaus darbo
pasiūlą ir visuminio darbo pasiūlą.
Individualaus darbo
pasiūla: 8 h reikalingos miegui, 16 h žmogus gali dirbti.
Individas,
paskirstydamas visą laiką į darbo laiką ir
laisvalaikį, lygina gėrybių, kurias gali nusipirkti už
dienos darbo užmokestį, ribinį naudingumą ir laisvalaikio
ribinį naudingumą. Jei darbo užmokestis mažas, žmogus
gali didinti darbo laiką.
Aiškinantis
darbo pasiūlą, naudojamas indiferentiškumo kreivių metodas.
m (pinigų kiekis)
80
40
|S| = 5
(|S| - nuolydis)
30
5
8 10 15 16 laisvalaikis (a)
Valandinis darbo užmokestis – biudžetinės tiesės
nuolydis. Jei laisvalaikį sumažina iki 15, užsidirba 5.
Biudžeto ribotumą šiuo atveju lemia ribotas laikas.
I3
I2
I1
Didžiausią
naudingumą suteikia I3.
Tarkim darbo
užmokestis yra 5 Lt, darbo užmokestis dvigubai padidėjo.
Dvigubai padidėjus valandiniam darbo užmokesčiui ir nekintant
prekių (paslaugų) kainai, individas atsisako dalies laisvalaikio
valandų, t.y. keičia jas į darbo laiką, nes valandinis
darbo užmokestis yra jo laisvalaikio kaina (alternatyviniai kaštai),
kurie didėja didėjant valandiniam darbo užmokesčiui. Tokiu
būdu atsiranda teigiamas substitucijos efektas. Substitucijos efektas yra
dalies laisvalaikio keitimas į darbo laiką dėl valandinio darbo
užmokesčio padidėjimo. Tačiau, sumažėjus
laisvalaikiui, padidėja kiekvienos laisvo laiko valandos ribinis
naudingumas, o padidėjusio prekių ir paslaugų krepšelio,
kurį vartotojas gali nusipirkti už darbo užmokestį, ribinis
naudingumas sumažėja. Todėl galima manyti, kad individo
preferencijos keisis priešinga linkme, t.y. mažės darbo laikas
ir didės laisvalaikis (a). Atsiranda neigiamas pajamų efektas. Pajamų efektas yra,
kai dėl valandinio realiojo darbo užmokesčio padidėjimo, individas
dalį darbo laiko keičia į laisvalaikį. Pajamų efektas
yra neigiamas.
m
E2
160
E1
E
1
2 1
4 6 16 a
Asmuo dirba 10
valandų, valandinis darbo užmokestis – 10. Taškas E – atskiro individo
darbo pasiūla. Dėl substitucijos efekto jis didina darbo laiką.
Naujas darbo pasiūlos taškas – E1. Substitucijos efektas
+2 val. Turime neigiamą pajamų efektą –1. Padidėjo
vartotojo realiosios pajamos ir gali įsigyti didesnį
krepšelį, kurio ribinės pajamos (MR) mažėja, o laisvalaikio
ribinės pajamos (MR) didėja. SE = +2, IE = -1, TE = +1 – dirba 11 val.
Pajamų efektas
galėjo būti ir didesnis:
m
E2
E2’
E1
I2
E
I1
a
IE > SE, tai priklauso nuo preferencijos,
nuo individo turimo turto: E2 – studento, E2’ – turtingo.
Individualaus darbo pasiūlos
kreivė:
m
m*
a* 16 a
(gali būti ir darbo pasiūla)
Grynasis pajamų efektas:
biudžetinė tiesė pasislinks į viršų,, nes ribotas
laiko intervalas. Asmuo naujame taške, šiuo atveju darbo pasiūla
mažėja (grynasis pajamų efektas – neigiamas).
m
E1
E0
a1a0 a
Pradinė pusiausvyra – taške E0.
Padidėjo darbo užmokestis. Substitucijos efektas: naujas pusiausvyros
taškas E1 – darbo pasiūla padidėjo. Laisvalaikio
paklausos kreivė:
w
15
10
Da
Страницы: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33
|