·
kolektyvinė (valstybinė) nuosavybė;
·
centralizuotas ekonominis planavimas: centrinė
valdžia kontroliuoja gamybos veiksnius bei jais operuoja, įvertina
žmonių poreikius ir nustato, kuriuos iš jų reikia patenkinti
ir kokiomis gamybos priemonėmis bei metodais tai bus daroma.
Taigi,
centrinė valdžia vykdo tas funkcijas, kurias grynojo kapitalizmo
sąlygomis atlieka rinkos mechanizmas, konkurencija bei kainų sistema.
Grynasis kapitalizmas, kaip ir
komandinė ekonomika - teorinės sistemos. Realiosios ekonomikos - tai
mišrios ekonomikos. Šalis laikoma viena ar kitokia pagal tai, kokia
sistema vyrauja.
Mišrių
sistemų bruožai:
·
vyrauja privati nuosavybė;
·
ekonominė laisvė;
·
asmeninis interesas ir nauda kaip elgsenos motyvas;
·
konkurencija;
·
rinkos ir kainų sistema kaip ekonomikos
funkcionavimo ir reguliavimo mechanizmas;
·
dalinis valstybinis ekonomikos reguliavimas.
2. Specializacija, mainai ir pinigai
Istoriškai galima išskirti du
pagrindinius ūkio tipus:
1.
Natūralinis;
2.
Rinkos.
Natūralinio ūkio bruožai:
·
jis buvo labai artimas gamtai;
·
absoliučiai vyravo žemės ūkio
gamyba ir buvo naudojami tik du gamybos veiksniai: žemė ir darbas;
·
ūkiniai vienetai buvo universalūs:
žmogus arba šeima turėjo pagaminti visas reikalingas
gėrybes, be to, buvo gaminami ir vartojami produktai, kurie tenkino
fiziologinius žmonių poreikius;
·
mainų tarp ūkinių vienetų
nebuvo, kiekvienas ūkis buvo ne tik universalus, bet ir lokalinis,
kiekvienas gamino sau.
Tačiau su
laiku darbo pasidalijimas, specializacija ir didėjanti prekių
įvairovė sukėlė mainų išsiplėtimą.
Šioje stadijoje tai tik modifikavo natūralinį ūkį,
kuris įgavo natūrinę formą: mainams buvo skiriamas tik
produkcijos perteklius bei mainų pobūdis buvo natūrinis.
Atsiranda pirmieji
pinigai, bet tuo metu pinigų vaidmenį atlikdavo įvairios
prekės (gyvuliai, gintaras, kriauklės). Vėliau pinigų
vaidmenį atlikdavo taurieji metalai (auksas, sidabras), tačiau
pinigų ir kainų vaidmuo buvo labai menkas, ūkis dar neprarado
savo lokalinio ir universalaus pobūdžio.
Tik vėlyvaisiais viduramžiais,
plintant darbo pasidalijimui, specializacijai, stiprėjant gamybai ir
finansinei sferai, atsiranda rinkos ūkio elementai. Šioje stadijoje
didėjo kapitalo kaip gamybos veiksnio vaidmuo, keitėsi gamybos
pobūdis (t.y. gaminti ne sau, o pardavimui ir gauti kuo didesnes pajamas).
Tačiau rinkos
santykiai įsitvirtino, o rinkos ūkis tapo vyraujančiu tik per
pramoninės revoliucijos epochą. Po pramoninės revoliucijos
gamyba tampa vis labiau specializuota, tai savaime reiškia, kad turėjo
plėtotis ir mainai: be jų specializacija neturi prasmės.
Specializacija
didina darbo produktyvumą dėl trijų priežasčių:
1.
Kiekvienas žmogus dėl savo fizinių
ir protinių sugebėjimų visada gali atlikti vieną ar
kitą darbą geriau nei kitas asmuo;
2.
Kiekvienas žmogus, visąlaik atliekantis
tam tikrą darbą, didina savo meistriškumą,
kvalifikaciją, o tai duoda jam galimybę tobulinti gamybos
procesą ir pan.;
3.
Žmogus, pastoviai atliekantis tam tikrą
darbą, nepraranda laiko pereidamas nuo vieno darbo prie kito.
Mainai gali
būti tiesioginiai (barteriniai) ir netiesioginiai, t.y. tarpininkaujant
pinigams.
Barteriniai
mainai yra labai nepatogūs ir neefektyvūs dėl trijų
priežasčių:
·
prarandamas laikas;
·
jie reikalauja, kad maine dalyvių poreikiai
sutaptų;
·
iškyla nedalumo problema.
Pliusas atsiranda
infliacijos metu. Išvardintos problemos išnyksta, jei mainuose
naudojami pinigai.
Pinigai - visų
priimta prekių ir paslaugų mainų priemonė, - tai
svarbiausia pinigų funkcija. Tai tarpininkas tarp pardavėjo ir
pirkėjo. Pinigai - vertės matas: jais nustatomos kainos, bet kurioje
valstybėje jos nustatomos panaudojant nacionalinę valiutą.
Atskirais atvejais, kai nacionalinė valiuta dėl sparčios
infliacijos pasidaro nepatikima, gali atsirasti taip vadinamos dvejopos kainos.
Jos rodo nacionalinės valiutos nestabilumą. Pinigai atlieka taupymo
funkciją - nėra tobula, nes infliacijos metu jų perkamoji galia
gali mažėti.
3. Rinka ir pelnas
Pelnas -
pagrindinis verslo įmonių tikslas. Ekonomistai skiria bendrą,
normalųjį ir ekonominį pelną.
Bendrasis pelnas -
skirtumas tarp bendrųjų įmonės pajamų ir
buhalterinių kaštų.
Normalusis pelnas -
tai pajamos, kurias verslininkas turi gauti už savo išteklių
naudojimą. Normalusis pelnas įeina į ekonominius kaštus.
Kitaip tariant, normalusis pelnas - minimalios pajamos, kurias turi gauti
verslininkas, kad jo kaip verslininko sugebėjimai išsilaikytų
tam tikroje veiklos sferoje. Jeigu šis minimalus atlyginimas
neužtikrinamas, tai jis pakeis veiklos kryptį ar net taps samdomu
darbuotoju.
Ekonominių
kaštų sąvoka apima pajamas, kurias verslininkas gautų
už savo pareigų atlikimą svetimoje įmonėje,
palūkanas už savo kapitalą, jei jis nebūtų naudojamas
savam verslui, o būtų paskolintas kitiems. Tam tikro gamybos
veiksnio, naudojamo gamyboje, ekonominiai kaštai - tai vertė,
kurią galima gauti, panaudojant šį gamybos veiksnį geresniu
būdu. Atskiros firmos požiūriu ekonominiai kaštai - tai
tam tikri firmos išmokėjimai arba pajamos, kurias firma turi
užtikrinti išteklių savininkui, kad atitraukti šiuos
išteklius nuo kitų alternatyvių gamybos variantų. Šie
išmokėjimai gali būti:
1.
Eksplicitiniai (išoriniai);
2.
Implicitiniai (vidiniai).
Firmos
požiūriu, eksplicitiniai kaštai - tai darbo užmokestis,
išlaidos kuro, žaliavų pirkimui. Implicitiniai kaštai - tai
pajamos, kurias būtų galima gauti už savų
išteklių panaudojimą geriausiu būdu.
Ekonominių
kaštų sąvoka naudojama tam, kad įvertinti ne tik
tiesiogines pinigines išlaidas, bet ir savų išteklių,
už kuriuos nereikėjo mokėti, didžiausią kainą,
už kurią savi ištekliai galėjo būti parduoti.
|